- keimerys
- keimerỹs sm. (3b) Kv žr. keimarys:
1. Keĩmerį radau J. Žiūrėkiat, radau keĩmerį Grd. Jei keimerį rasi, viengungiu neliksi Čk.
2. Duok obulą – padirbsiu tau keĩmerį Žgč.
3. Dreilingį sujunk keimeriu Rs. Arkliais kulamos mašinos keimerį reik apvynioti skurliais, kad kartais neįveltų aplink besisukinėjančių žmonių drabužių Up.
◊ keĩmerį krim̃sti (suė́sti) toks vaikų žaidimas, kai dviese, susitarę iš ko nors, stengiasi vienas antrą užklupti pamiršus sutartą žodį, ženklą ar veiksmą: Kremtù kremtù keĩmerį, man duok Dieve atminti, tau užmiršti, nu tavęs visus keĩmerius atimti Up. Suė́da keĩmerį iš prigulimo, iš padavimo, iš pašaukimo, t. y. pirmam nugulti, paduoti, pašaukti JII66.
Dictionary of the Lithuanian Language.